Iš prisiminimų skrynios…

Rudeniška dargana privertė prisiminti darbus kurių nespėjau paminėti.

Viskas vyko liepos 3 – ąją.

Tačiau pasakojimą pradėsiu kita istorija. Kriūkų bendruomenės centro susirinkimas vyko gegužės paskutnėmis dienomis (tikslios datos neprisimenu). Susirinkime dalyvavo daugiau nei puse bendruomenės centro narių. Nors susitikime buvo ir Kriūkų seniūnijos seniūnė, tačiau daugialis pageidautų (mums, kriūkiečiams, atrodytų labai menkų) problemų liko atvirų ir neišspręstų iki dabar. Susirinkimo metu išgirdau ir priekaištų jaunimui, kad jis pasyvus ir niekuo nesidomi.

Manyje pradėjo siautėti pykčio audra. Tą akimirką mintyse pažadėjau įrodyti konkrečiais darbais, jog jaunimas Kriūkuose geba susitelkti ne tik pramogoms, bet ir darbui.

Ilgai svarsčiau ar man pavyks. Tačiau nubraukusi sūrę ašarą, viename iš socialinių tinklų, pakviečiau visą, net ir menkai pažįstamą, jaunimą susitelkti darbui. Nežinau kodėl, tačiau tikėjau, kad būsiu išgirsta.

Kriūkų miestelis, pačiame centre turi pastatą – vaiduoklį. Tai kultūros namai. Koliūkio laikotarpiu, „žydėjęs“ pastatas, šiuo metu merdi. Seniūnija, kiek leidžia finansinės galimybės, stengiasi prižiūrėti šio pastato aplinką, tačiau vidinis kiemelis buvo labai stipriai apleistas.

Bendruomenės susirinkimo metu šio pastato priežiūros klausimas taip pat buvo svarstytas, tačiau šis vaiduoklis priklauso privatiems asmenims ir seniūnijai kištis į jo priežiūrą negalima.

Man, kaip vis dar maištaujančiai asmenybei, kilo noras įrodyti jog biurokratizmas šioje situacijoje – menkiausias dalykas norint išspręsti problemą. Buvau ir esu tikra, kad noru ir darbu galima pasiekti daug.

Tad liepos 3 -ąją, apie 19 val., sukviečiau Kriūkų jaunimą sutvarkyti apleistą kultūros namų vidinį kiemelį.

Pradžioje visi rinkosi vangiai. Pradėjau baimintis, kad man nepavyks, kad noras liks tik svajone. Tačiau darbo buvo daug, galvoti apie nepavykusį projektą nebuvo kada. Net nepajutau, kaip menkutė 3 žmonių komanda plėtėsi. Bėgant laikui į darbininkų griatas jungėsi vis daugiau talkininkų. Mano akyse suspindo viltis ir džiaugsmas. Džiūgavau ne dėl to, kad bus proga įrodyti visiems kriūkiečiams jaunimo galią ir paneigti girdėtus, realybės neatitinkančius, stereotipus. Širdį glostė vaizdai ir trykštanti jaunatviška energija.

Nemanau, kad verta rašyti apie tai kaip mes dirbom, kokius įrankius naudojom, kaip planavom ir kūrėm bendrą vaizdą. Tik norisi visiems padėkoti už norą, už išlietą prakaitą, už geranoriškumą ir pagalbą. Taip pat dėkoju seniūnijai už šios vietos nuolatinę priežiūrą. Smagu, kad atliktas darbas vertinamas.

Dvi dienos darbo ir štai koks pasikeitimas